Nors iš tikrųjų visai neturiu noro. Nieko super-ypatingo, ko žmonės per naujus neveikia, nebuvo. Tiesiog susirinkom, išgėrėm, pašokom, pasilinksminom ir tiek. Tiesa, tai pirmieji metai, kuriuos sutikau draugų būryje, patys geriausi iš visų buvusių. Po vakarėlio sėdint su keletu draugų tuščiame bute, pirmąkart taip aiškiai suvokiau, ko labai labai noriu. Savo gyvenimo. Noriu išsikraustyti iš tėvų namų, būti savarankiška ir nepriklausoma. Šiuo metu tai pati didžiausia ir karščiausia mano svajonė. Kol nesu pilnametė, naivu būtų tikėtis susirasti darbą ir save išlaikyti, bet kitąmet, who knows? Darysiu viską, kad tai pasiekčiau.
Ir čia kyla dilema - visuomet maniau ir tebemanau, kad noriu išvažiuoti į užsienį. Ten žymiai didesnės galimybės ir geresnės sąlygos, be to, aš visada už akiračio praplėtimą. Bet kaip palikti žmones, kuriuos myliu labiau už viską pasaulyje? Tai skamba neįsivaizduojamai sunkiai… Aišku, vėliau atsiras kitų svarbių žmonių mano gyvenime, bet baisiai nenorėčiau, kad tokia graži draugystė nutrūktų. Ir (šie žodžiai skirti dviems konkretiems asmenims, todėl jei numanote, kad ne jums, galite toliau šios pastraipos neskaityti:D) kai šiandien ryte išgirdau, kad jūs galvojate, jog jumis nepasitikiu, žiauriai nustebau. Nes šiame gyvenime tikrai neturiu nieko, kuo galėčiau labiau pasitikėti. Aš jus labai labai myliu.
Dilema numeris du - kaip palikti mamą su sese ir šuniu? Tikrai neįsivaizduoju, kaip tai įmanoma. Ne todėl, kad aš tokia nuostabi ir nepakeičiama, jog be manęs neįmanoma gyventi, tiesiog toks poelgis yra žiauriai egoistiškas. Kita vertus, aš turiu teisę į savo gyvenimą, o jiems turėtų būti aišku, kad anksčiau ar vėliau išsikelsiu.



Nuotraukos ne mano, sesės, savųjų dar laukiu:)
Jokių konkrečių tikslų šiems metams neužsibrėžiau, pasimokiau ir dabar jau suprantu, kad niekada negali žinoti, kur tave nuneš gyvenimas ir kaip viskas pasisuks. Ne viskas priklauso nuo manęs. Žinau, kokia noriu būti, bet tokie tikslai termino neturi, tiesiog arba jie įgyvendinami arba ne. Šiaip ar taip, tikiuosi, 2010-iesiems pasibaigus galėsiu pasakyti, jog nesigailiu dėl jokių savo poelgių ir kad visad dariau taip, kaip man atrodė geriausia. Ir jums to paties linkiu!
Na, kaip pagirios, labai sunkios?:D
Rodyk draugams